UTA
Kaip save apibūdintum?
Save įvardinčiau kaip žmogų fejerverką – turiu labai daug idėjų, tačiau, jei su manimi nėra komandos, kuri sustyguoja, kaip įgyvendinti idėją, tuomet man tikrai sunku. Nuo mokyklos laikų prisimenu šūkį „Ad majora natus sum“ (gimęs kilnesniems tikslams), kuris davė savotišką stimulą – gyvenime siekti daugiau. Turiu mažai baimių, visuomet stengiuosi sau priminti „kodėl kiti gali, o aš negaliu”. Būtent tai mane labai motyvuoja.
Jei galėtum išgerti kavos su kuo tik panorėjus, ką pasirinktum?
Pirmas žmogus, kurį prisiminiau yra Es Devlin – menininkė, scenografė. Studijuodama Anglijoje architektūrą norėjau pas ją atlikti praktiką. Ji yra viena iš žinomiausių scenografijos atstovių. Jos požiūris, erdvės suvokimas yra itin įdomus. Panašios filosofijos laikausi pati - svarbu sukurti ne tik gražų bet ir prasmingą objektą, kalbantį apie žmogų. Stengiuosi visai kitaip pamatyti paprastus dalykus.
Studijavai architektūrą. Kaip nuo to perėjai prie drabužių dizaino?
Iki šiol vis dar ieškau savęs: ką, kur ir kaip noriu kurti, su kuriais audiniais labiausiai patinka dirbti, kokios kompozicijos artimiausios. Gimiau šeimoje, kurioje visi siekė mokslo, o aš kartu buvau labai kūrybiška ir norėjau, kad mano studijos turėtų tiek mokslinę, tiek meninę pusę. Taip sugalvojau studijuoti architektūrą. Baigusi studijas nemaniau, kad atsidursiu mados srityje, niekada savęs joje nemačiau. Tačiau studijuojant man patiko tam tikri dalykai: bendravimas su žmonėmis, spartus projektų įgyvendinimas išpildant gausybę minčių, - šioje srityje nebuvau stipri, nes prie projekto gali praleisti ir porą metų. Būtent tuomet supratau, jog mada ar scenografija galėtų būti mano norimas darbas. Kaip tik tuo metu pati tuokiausi, ieškojau vestuvinės suknelės. Taip atradau mados sritį ir supratau, kad pagaliau galiu susieti sau labai svarbius dalykus – bendravimą su žmonėmis, minčių generavimą ir kūrybiškumą.
Kokia buvo kūrybos pradžia?
Po studijų grįžau į Lietuvą, pradėjau dirbti architektūroje, tačiau supratau, kad šis darbas nėra mano pašaukimas ir nematau savo ateities ten. Supratau, kad esu visiškoj duobėj, ir nusprendžiau, kad reikia kažką keisti. Jaučiau, kad greitai nutiks kažkas, kas pakeis mano gyvenimą, o tada ir kilo idėja kurti vestuvines sukneles. Šią idėją įgyvendinti man padėjo begalinis vyro palaikymas. Nors kartais nei mano vyras, nei aš pati savimi, bei šia mintimi netikėdavome, tačiau vienas kitam nieko nesakydavome. Būtent šis nutylėjimas ir visiškas palaikymas padėdavo man sunkiomis akimirkomis tikėti tuo ką darau bei leido atidaryti pirmąją studiją. Prieš pat karantiną įsigijome patalpas, būtent šis įsipareigojimas neleido darbo mesti, net kai buvo sunku. Pirmas vasaras dirbau nuo ryto iki vakaro. Dabar UTA’ą sudaro komanda ir dirbame pagal aiškią struktūrą ir visi kartu į darbą įdedam visą širdį.
Kaip apibūdintum „UTA studio“ ženklą?
Veržlus, energingas, laužantis taisykles. Smagu, kad nuotakos nori būti “UTA nuotakomis”, kad fotografai nori įamžinti būtent mūsų darbų dėl jų išskirtinio braižo. UTA – jaunas, energingas kolektyvas, kuriam labai svarbus kiekvienas žmogus, kurį aptarnaujame, tad ypatingą dėmesį skiriame kokybei.
Kaip atsirado studijos pavadinimas?
Pradėję verslą supratome, kad pavadinimas būtinas. Nenorėjau studijos vadinti savo pavarde, nes tikėjau, kad verslas augs ir atsiras daugiau kartu dirbančių dizainerių, tad ieškojome kitų variantų. Su vyru nuvykome aplankyti mano mamos, ten vartėme knygą, kurioje ir radome idealiai tinkantį pavadinimą - UTA. Uta von Ballenstedt, laikoma viena gražiausių viduramžių moterų. Nepaisant to, kad ji nebuvo karalienė ar imperatorienė, jos vienintelės statula stovi Naumburgo katedroje. Supratome, jog būtent šis vardas, iki dabar niekur nenaudotas, trumpas ir aiškus gali užaugti į kažką didingo. Jis pasirodė tobulas, nes mūsų nuotaka - ne tik graži, bet ir stipri asmenybė, nebijanti laužyti taisykles.
Kaip pasikeitė kūryba nuo pradžios?
Kaip ir kiekvienas žmogus, kasdien klystu ir labai daug mokausi iš savo klaidų. Su dizainu lygiai taip pat - kartais suvokiu, kad visiškai susimoviau ir viską pradedu iš naujo. Suprantu, jog kitą kartą tam tikrų kompozicijų ir audinių nebenaudosiu.
Mus išpopuliarino pūstos rankovės, kurios tuo metu Lietuvoje buvo naujiena, nors pasaulyje - itin populiarios. Pūstos rankovės išlieka UTA dizainuose, tačiau vis kitokios. Dizainai nuolat kinta, kaip ir pati mada, pasirenkami audiniai. Kasdien tobulėjame, kartais tai vyksta taip greitai, jog nespėju pasidžiaugti. Manau, kad artimiausiu metu laiko nepadaugės, ruošiuosi tapti mama, o iki tol turiu dar daug ką nuveikti.
Ar įsivaizduotum save kitoje veiklos srityje?
Studijuoti architekrūrą man buvo viena iš nuostabiausių patirčių. Sakydavom, jog architekrūra yra dizaino motina. Dar studijuodama susižavėjau scenografija, norėčiau prisidėti prie filmavimų, pamatyti, kaip viskas vyksta už kadro. Taip pat domiuosi inžinerija, mane
žavi kelių infrastruktūra, įdomu, kaip yra kuriami kelio ženklai, kaip nusprendžiama, kurioj vietoj turi eiti kelias.
Iš kur semiesi įkvėpimo kūrybai? / Kas yra tavo įkvėpimo šaltinis?
Manau, jog daug pasako pats audinys. Žinoma, įkvėpimo semiamės ir iš nuotakų. O kur dar - gamta, architektūra, skulptūra.
Kiek galutinis rezultatas skiriasi nuo pradinės idėjos?
Kadangi dirbame su nuotakomis, siluetą ir daugelį detalių žiūrime primatavimų metu, - siekiame, kad visuma tiktų ir patiktų klientėms, tad galutinis variantas nuo idėjos gali šiek tiek skirtis. Mums svarbu, kad klientė jaustųsi gerai.
Ar turi mėgstamiausią kolekciją ar suknelę?
Kai tik pradėjome verslą, kolekcijų nekūrėme, šiais metais pristatėme pirmąją. Iš šios kolekcijos man artimiausia pati paskutinė, pūsta balta suknelė, kurią pristatė vyresnio amžiaus moteris. Būtent ji atspindi tą UTA moterį - laisvą, visiškai kitokią.
Ar yra kūrinių, kurie nepavyko?
Tiesą sakant, turiu visą spintą nepavykusių suknelių, kurias saugau. Išvežu į kaimą ir kaupiu tą turtą “niekados skrynelėje”, kol audinį bus galima panaudoti iš naujo. Kuriant tenka daug eksperimentuoti ir natūraliai ne viskas pavyksta ar patinka. Širdis neleidžia išmesti audinių, tad pasilieku juos su viltimi kažkada prikelti naujam gyvenimui.
Ar yra siluetų, kurių nekurtum?
Į kiekvieną siluetą galima pažvelgti iš kitos perspektyvos. Pavyzdžiui anksčiau sakydavau,
kad niekada nekursiu pūstų suknelių, o šiandien man jos labai patinka, tad nesakyčiau,
kad su kokiu nors siluetu nedirbčiau, nes jį visada galima interpretuoti savaip.
Ar turi mėgstamiausią darbo dalį?
Man svarbu suprasti, ko klientė nori ir ko jai reikia, todėl komunikacija ir bendras kūrybinis procesas man patinka labiausiai. Džiaugiuosi, kai, pasiūlius dizaino variantą, klientei jis tinka ir patinka. Tai mano, kaip kūrėjos, didžiausias džiaugsmas.
Kokie yra kūrybinio darbo sunkumai?
Yra sričių, kuriose nesu tobula, juk visose srityse neįmanoma tikėtis sėkmės, tačiau tuomet ieškome žmonių, kuriems toks darbas sekasi ir patinka labiau. Galbūt svetimiausia man yra buhalterija, todėl šią darbo sritį esu delegavusi tiems, kas džiaugiasi tokiu darbo pobūdžiu, o pati - kuriu ir bendrauju su klientėmis.
Kaip kilo kolekcijos idėja?
Prieš metus gavau patarimą, jog, norėdami tapti mados namais, privalome viešai pristatyti savo kolekcijas. Galvodami apie tai siekėme, kad kolekcijos pristatymas būtų kuo plačiau žinomas. Ieškodami įspūdingos erdvės, tarp daugybės variantų atradome Energetikos ir technikos muziejų, kuriame lankytojus pasitinka didžiulė garo mašina. Supratome, kad tokioje erdvėje būtų itin įdomu pristatyti savo pirmąją kolekciją, surengti išskirtinį mados šou. Ši kolekcija aprėpia plačiau – vakarines sukneles, vyrų aprangą, tad, jau galvojame ir apie naujos kolekcijos pristatymą. Galbūt tai neįvyks artimiausiu metu, nes šalia manęs atsiras naujas džiaugsmas (šypdodamasi rodo į pilvą), kuriam ketinu skirti didžiąją laiko dalį. Tačiau po dviejų metų, tikiuosi, surengsime grandiozinį mados renginį.
Ką patartum norintiems pradėti kurti?
Tai tikrai nuostabus darbas, kuriame galiu visą save atiduoti kūrybai ir kasdien jaučiuosi neapsakomai laiminga. Tačiau ši įmonė - ir savotiškas prakeiksmas: kiek laiko ir pinigų įdėsi, tiek ji ir pasiims. Silpnumo akimirkomis pagalvoju apie nuolatinį darbą, atsipalaidavimo trūkumą - norisi viską mesti, tačiau atsiranda baimė, jog sustojus gali nutikti kažkas blogo. Tai savotiškas rojus ir prakeiksmas viename, tad norintiems kurti tikrai reikia įvertinti, kiek laiko ir pastangų jam galės skirti.
