SEARCHING
Kaip save apibūdintum?
Mėgstu eksperimentuoti, turiu įvairių pomėgių, esu gana griežta sau ir kitiems. Labai džiaugiuosi galėdama ne tik sukurti rūbą, papuošti žmogų, suteikti jam pasitikėjimo savimi, bet tuo pačiu užsiimti kitomis veiklomis, tokiomis kaip rašymas, filmavimas, redagavimas. Kol kas viską darau viena, todėl visur save ir išbandau. Žinoma, yra daug spaudimo, bet ši patirtis padėjo suprasti, kad ne viską reikia padaryti tobulai, nebūtina viską mokėti, tačiau visada galima bandyti.
Jei galėtum išgerti kavos su kuo tik panorėjus, ką pasirinktum?
Norėčiau pabendrauti su Yves Saint Laurent, - jo kūryba man atrodo labai įdomi, ypač tuo, kaip jo emocijos atsispindi jo darbuose. Dar mielai susitikčiau su Alexander Mcqueen, nes, jis buvo visiškai laisvas žmogus, todėl jo kūryboje galima įskaityti daug socialinių žinučių. Taip pat- su Vivienne Westwood, viena iš pirmųjų punk’o dizainerių, kuri nebijojo pašiepti net karalienės. O dar- Dua Lipa, nes ji tiesiog… kieta.
Kada kilo idėja kurti drabužius?
Ilgą laiką norėjau būti žurnaliste, nuo 13 metų lankiau žurnalistikos būrelį. Turėjau daug laiko tarp mokyklos ir būrelio ir vietoje namų darbų, laiką leisdavau Laisvės alėjos kepyklėlėje stebėdama žmones. Buvo labai įdomu, kuo kiekvienas apsirengęs ir kaip tai atspindi žmogaus asmenybę- ką mėgsta, kuo užsiima. Tuomet natūraliai ėmiau rašyti apie madą: turėjau tinklaraštį, su kuriuo visai neblogai sekėsi, daug keliavau, pamačiau kitą mados pusę ir supratau, kad noriu kurti pati, kad galėčiau kažką duoti žmogui. Nes ta reklaminė pusė - tinklaraščiai, žurnalai ir kita, parodo standartinį žmogų, o man norėjosi duot galimybę Lietuvos rinkai parodyti žmogaus individualumą. Išvažiavau į Londoną mokytis mados dizaino. Nežinojau, kas aš esu, ką noriu veikti, kur mano namai - buvau pasimetusi. Tada pusę metų automobiliu keliavau po Europą, važinėjau po kalnus ir tada supratau, kad visi kažko ieško: namų, meilės, savęs. To žmogui reikia. Galbūt visas gyvenimas yra paieškos? Taip ir kilo idėja.
Nuo ko prasidėjo tavo kūryba?
Baigusi mokslus grįžau į Lietuvą, kuri tuo metu dėl pandemijos gyveno karantino sąlygomis. Tuo metu sugalvojau sukurti prekės ženklą. Tačiau apie tai nieko neišmaniau, žinojau tik, kaip kažką pasiūti. Pati susikūriau internetinį puslpį, išmokau koduoti. Nusprendžiau pradėti verslą. Daugelis sakė, kad pirmais metais iš karto gerai nesiseks, tačiau aš labai pasitikėjau savimi. Žinoma, pradžioje nedaug ką padariau, beveik neturėjau ką pasiūlyti rinkai: iš trijų mano turimų produktų, vienas buvo marškinėliai. Taigi pirmasis sunkumas, tikriausiai, buvo grįžimas į realybę. Suvokiau, kad iš tiesų ėmiausi didelio darbo, kuriam reikia daug žinių ne tik apie drabužį, bet ir apie marketingą. Nebuvo taip lengva, kaip pradžioje atrodė. Stebint kitus kūrėjus gali pagalvoti, kad jiems viskas puikiai sekasi, tačiau nežinome, kas yra už uždarų durų, matome tik gražiąją pusę, o jei jie ir dalijasi sunkumais, tai dažniausiai tais, kuriuos seniai įveikė. Po pirmų veiklos metų pradėjau mokytis marketingo, pamažu supratau, į kurią pusę einu. Anksčiau didelė dalis komunikacijos buvo apie tvarumą, tačiau supratau, kad tvarumas turėtų būti savaiminis dalykas. O galų gale ir tvari mada turi taršos. Supratau, kad noriu kurti drabužius, kurie skatintų būti savimi, išreikšti savo mintis, atrasti save ir kovoti už savo pasaulėžiūrą.
Ar, pradėjusi verslą, kada mąstei jį mesti?
Taip, mąsčiau, dar ir dabar taip būna. Kai pradėjau Searching, nežinojau kaip man seksis ir buvo šiek tiek baisu, nes verslui reikia daug investicijų, todėl susiradau darbą ir kūrybine prasme “pakišau sau koją”, nes dirbau du darbus. Labai pervargau, perdegiau ir neturėjau jėgų užsiimti savo mylima veikla, kas man pradėjo kelti pykti. Tačiau dabar vėl grįžau dirbti tik su SEARCHING, šį kartą su didesniu patirties ir žinių bagažu.
Kaip apibūdintum SEARCHING brand’ą?
SEARCHING yra tiems, kurie ieško savęs ar kažko ypatingo. SEARCHING nėra vien tiktai brand’as, tai yra bendruomenė, žmonių, kurie vieni kitus palaiko. Yra buvę atvejų, kai žmonės per rūbą susipažįsta: susitinka gatvėje, atpažįsta rūbą ir tampa draugais. SEARCHING yra apie savas nuostatas, blizgučius, su edge’o bei klasikos motyvais. Mūsų drabužiai yra vienetiniai, dizainų yra ribotas skaičius, daugiau jų nesiuvame, net jei paskui žmonės ir daugiau jų norėtų. Užsakymus siuvame tik išankstinio užsakymo būdu, taip išvengiame medžiagos švaistymo. Siuvame pagal individualius išmatavimus, kad drabužis tiktų konkrečiam žmogui. Noriu siųsti žinutę, kad drabužis turi tikti žmogui, o ne atvirkščiai. O su tinkamais rūbais gali užvaldyti pasaulį.
Kaip atsiranda istorijos apie kolekcijas?
Manau, kad drabužis be istorijos yra tuščias. Vėl grįžtame prie to pačio standartinio grožio ir išvaizdos, o man norisi kažko daugiau. Stengiuosi, jog drabužis pasakotų istoriją, kuria žmogus domėtųsi bei su ją tapatintųsi. Kartais istorijos atsiranda iš mano ar draugų gyvenimo, kartais iš gatvėje sutiktų žmonių ir pasvarstymų, kokie jie galėtų būti.
Kaip vizija tampa realybe?
Dažnai istorija ir rūbo vizija kyla vienu metu. Idėjos kūrybai gali kilti bet kur, einant gatve ar einant miegoti. Tuomet pasidarau greitus eskizus ir pradedu “lipdyti”, žiūriu, kas pavyksta, o ką dar reikėtų keisti. Kolekcija bręsta apie 3 - 5 mėnesius. Pavyzdžiui, kuriant naujausią kolekciją, pirmiausia atsirado istorija, tačiau būna visaip. Viena kolekcija buvo skirta mano močiutei - lindau į rūsius, traukiau
nuotraukas, ėmiau detales ir atkartojau tam tikrus motyvus, todėl istorija su drabužiais siejasi daugiau tiesiogiai. Kitos kolekcijos, bent jau kol kas, yra labiau interpretacija, kaip aš matau istoriją materialioje formoje.
Ko savo kūryboje nekartotum?
Ko nekartočiau? Esu paleidusi keletą modelių ir tik vėliau pamačiusi, jog medžiaga yra nekokybiška. Taip nutikus produktą išimu iš prekybos. Yra ir daug modelių, kurie taip ir nepasirodė prekyboje.
Ar turi mėgstamiausią kolekciją?
Mėgstamiausia yra pati paskutinė, šiuo metu ji man artimiausia gal todėl, kad ją kūriau būdama “perdegusi” ir pervargusi. Tai, greičiausiai ir matosi, nes drabužiai yra labiau skirti nešioti kasdien. Iki tol kūriau labiau išeiginius drabužius, o dabar renkuosi tamsesnes spalvas, orientuojuosi į patogumą. Mėgstu ilgesnes rankovės su nykščio skyle, - tai prideda jaukumo (tokių mažų detalių yra visuose modeliuose).
Ar yra medžiagų ar dizainų, su kuriais nebedirbtum?
Nemanau, kad visiškai kažko atsisakyčiau, tačiau esu kai kurių dalykų atsisakiusi dėl žinių trūkumo. Manau grįžčiau prie jų įgijus daugiau žinių ir praktikos, bet atsisakyti tikrai nenorėčiau. Stengiuosi naudoti kuo natūralesnes medžiagas, daugumą rūbų siuvame tik iš natūralios medvilnės- smagu, kad ji tokia universali ir tinka ne tik marškinėliams ar džemperiams. Tik gaila, kad ją sudėtinga gauti Lietuvoje. Gal vienintelis dalykas, su kuriuo tikrai nedirbčiau - natūrali oda. Žinau, kad dauguma žmonių įsitikinę, kad tai yra prabanga, ilgai tarnaus, tačiau manau, jog tai neetiška.
Ar norėtum kažką išbandyti?
Šiais metais noriu labiau orientuotis į vienetinius dizainus konkrečiam žmogui. Keletą sykių bandžiau, tačiau didelė atsakomybė šiek tiek baugina ypač, kai drabužis skirtas ypatingai šventei.
Ar dažnai pradinė idėja gaunasi visiškai kitokia realybėje?
Oi, beveik visada. Paprastai rezultatas apie 80% skiriasi nuo pirminio sumanymo. Taip dizainas tampa asmeniškesnis, nes kūrybiniame procese daug detalių ateina iš aplinkos. Kai priešais save turi dėlionės detales, tada pradedi ieškoti įvairiausių būdų, kaip jas sujungti- tai yra didžiausia kūryba.
Kokia yra mėgstamiausia, nemėgstamiausia darbo dalis?
Tai dažnai kinta… Smagu, kad viską darant pačiai, gali viską ir išbandyti - dizainą, idėjos realizavimą, siuvimą, marketingą, užsakymus. Ko tikrai nemėgstu, tai buhalterijos. Gal ironiška, nes pati su tuo daug dirbu, bet kartais norėčiau socialines medijas atiduoti kažkam kitam, nes sau esu griežta.
