JURE JURE
Kaip save apibūdintumėte?
Emilė: Labai sunkus klausimas. Visą laiką lengviau iš šono pasižiūrėti ir apibūdinti kitą žmogų. Į save pažvelgti kitomis akimis yra pakankamai sudėtinga. Šiuo metu save tikriausiai apibūdinčiau kaip kintantį, augantį žmogų.
Giedrė: Aš, kaip dizainerė, subrendusi savo darbe, praėjusi labai skirtingus etapus, šiuo metu esu grįžusi trisdešimt metų atgal į apatinį trikotažą. Pradėjome būtent nuo maudymosi kostiumėlio, apatinio trikotažo, kas tuo metu atrodė neįmanoma, nes nebuvo tokios medžiagos, kuri tiktų konstrukcijai. Tačiau tai pasirodė be galo įdomu ir šioje rinkoje mes buvome beveik vieni. Užsiauginome sparnus, išsiplėtėme iki paltų ir dabar, po pandemijos, vėl grįžtame į lopšį. Aišku, Emilės dėka, ji sukūrė parduotuvę ir ėmėsi iniciatyvos.Paprasčiausiai, tai būtų buvęs visai kitas kelias, nes mes
esame labai daugiaplanės: darbas brand'ui, privatus ir kūrybinis darbas, pavadinkime, scenai. Turėti tokią įvairovę yra labai smagu vien dėl to, kad būti tik gamybinėje aplinkoje yra neįdomu.
Kokia buvo pati pradžia, kai atsirado idėja, jog reikia pradėti kurti apatinius? Ir kaip perėjote prie parduotuvės?
Giedrė: Iš tikrųjų, Emilė toli nuo to nebuvo. Galima sakyti, jog augo ant darbastalio, tarp lekalų ir medžiagų. Pati sako, jog nežinia ar turėjo kitą pasirinkimą. Aišku, kad turėjo, bet jos pirmieji piešiniai buvo ne nameliai ar žmogeliai, ne gėlytės, o net apatinių, karūnų ar batų kolekcijos. O kadangi mūsų veikla ėjo paraleliai, aš daug metų dariau apatinių kolekcijas Miss’ių konkursams Kaune, ji galėjo stebėti ir dalyvauti toje “virtuvėje”. Ir žodis “kolekcija”, jai buvo savaime suprantamas, - tai būrys gražių merginų, kurias reikia aprengti.
Emilė: Matyti primatavimus man nėra svetimas dalykas dar nuo tada, kai man dar nepriklausė jų matyti. O kaip atsirado idėja? Pačios idėjos nebuvo, paprasčiausiai spaudė aplinkybės. Kai esi įspaustas į kampą, tenka kažkaip kapanotis ir idėja tiesiog nežinia iš kur “spragteli”. Pasirodė, jog šioje srityje yra daug neišnaudoto mamos potencialo. Ji turi labai daug žinių, yra įvaldžiusi dalykų, kurių aš tuo metu dar nesuvokiau ir tik vėliau pradėjau pažinti. Pandemijos metu visas pasaulis staiga užsidarė namuose ir nusirengė, sulindo į naminius rūbus, žmonėms trūko artumo ir net socialiniuose tinkluose padaugėjo pačio kūno rodymo, atsirado kontakto trūkumas ir žmonės jį įvairiai reiškė. Dėl to ir pajutom poreikį.
Giedrė: Pradžioje bandėme plačiai imti, eiti su visa mase, bet vėliau išsigryninome. Emilė turėjo daug pamokų, dalyvavo tarptautinėse konferencijose, nes visas pasaulis buvo pasimetime, ką daryti ir kaip tai daroma, nes Instagramo puslapis, parduotuvės nebeveikė taip, kaip veikė iki tos dienos.
Emilė: Viskas buvo spekuliacijos, mes ėjome vedamos nuojautos.
Giedrė: Nuojauta sakė, kad reikia susitelkti į apatinius, nes bandėme kurti plačiai, apimti ir viršutinį rūbą, platesnę amžiaus grupę. Tai mums davė labai daug pamokų, supratome, jog turime labai gerai išsigryninti vieną kūrybos liniją. Net ir dabar tai yra sudėtinga, nes mes kaip dizainerės galime daryti viską, o save reikia riboti ir eiti siauresniu keliu. Tačiau esant poreikiui, pačios susikuriame sau papildomos kūrybos.
Emile, ar tau buvo idėjų rinktis kitą kelią, darbą?
Emilė: Tai aišku, kad buvo. Dabar, dvidešimt pirmame amžiuje, kai yra tiek daug pasirinkimų, man net pieną parduotuvėje kartais sunku pirkti, o su profesiniu keliu dar sunkiau. Stipriai blaškiausi, dvylika metų mokiausi muzikos ir atrodė, jog tas kelias galėtų būti labai artimas. Vėliau pasirodė, jog dizainas yra pragmatiškiausias, nors turbūt nei vienam žmogui, kuris neturi background’o namuose šitoj profesijoje, nepasirodytų kaip pragmatiškas sprendimas.
Kaip apibūdintumėte Jure Jure veidą?
Emilė: Esame padarę kolekcijų, kurios iš anksto žinojome, jog nebus komerciškai sėkmingos. Bet tai darėme todėl, kad mums smagu. Tai tikriausiai sakyčiau, kad Jure Jure yra nepataikaujantis ir laisvas brand’as.
Giedrė: Labai orientuotas į asmenybę. Kurdamos susiduriame su įvairiais žmonėmis - ir su pažįstamais, ir naujais klientais, ir kartais gauname tokį atgarsį, jog draugais patampame. Tikriausiai pataikėme į labai siaurą nišą, tačiau kartu labai labai džiaugiamės į kieno širdis mes įsibeldėme.
Kas įkvepia kurti?
Emilė: Idėjos gali ateiti iš bet kur, kartais įkvėpti gali pati medžiaga, kartais ir pats žmogus. Pastebėjau, jog mane labiausiai įkvepia žodžiai, jie duoda man pradinį impulsą. Susirandu kažkokį raktinį žodį ir jis man atveria daugiau kelių į vizualias inspiracijas. Pavyzdžiui, Gintaras Grajauskas, mano mėgstamiausias Lietuvių poetas, ne kartą yra mane įkvėpęs piešiniams, kolekcijoms bei kitai kūrybai.
Giedrė: Negana to, buvo kažkoks ukrainiečių grafikas, kurio prašei leidimo, jog galėtum naudoti jo darbą, irgi turėjo sąskambį su mūsų kūryba. Prašėme su apatinio trikotažo reklama, siuntėme suderinto koliažo reklamą ir jis leido net ir tokiam kontekstui.
Emilė: Ypač kai esi baigęs meno akademiją, ir supuvusiam lape gali pamatyti labai daug potencialo tapti įkvėpimu.
Giedrė: O mano įkvėpimas konkrečiai ateina iš audinių. Esame praėję tikrai ilgą kūrybinį kelią ir daugelį medžiagų kūrėme patys, tuo metu veikusiame tekstilės institute. Pas mus persipina visas kūrybinis ir, kaip jinai sako, ir žodžio, poezijos, romantinis ir mano galbūt praktinis gyvenimas
Emilė: Tu technologas esi …Ta mūsų komanda dėl to kartais ir suskamba, nes aš žinau, ką daryti, o jinai žinos kaip padaryti, kartais man tikrai trūksta žinių šituose dalykuose, o ji turi labai gerą galvą.
Kaip idėja virsta realybe?
Emilė: Visaip, kartais sudėtingai, kartais paprastai. Per bakalaurą mano didžiausias atradimas buvo tai, kad nuo idėjos tu gali leisti sau pabėgti, leisti jai kisti. Ir prieš idėjai virstant realybe, ji neturi būti jau užštampuota ir patvirtinta.
Giedrė: Iš klaidų ir sėkmių. Tiesiog iš pačio proceso. Kiekvieną dieną atsikeliame su tikslu dirbti. Diena tau diktuoja darbą ir tu tą darbą susikuri pats. Ir tada yra ar pirma idėja, medžiaga, nuotaika, ar tas kvepalas, kuris papurkštas, ar gera muzika, kuri ir padiktuoja tą dieną.
Kaip dizainai kito nuo pačios pradžios?
Giedrė: Mūsų ratas apsisuko. Grįžom trisdešimt metų atgal, nusipūtėm dulkes.
Emilė: Sako, mada cikliška, galbūt ir pats žmogus, kaip asmenybė yra cikliška. Pavyzdžiui, dabar aš irgi atrandu kažką iš vaikystės, apie ką pagalvojus buvau, kas man patiko. Bet kalbant apie rimtesnę, akademinę kūrybą, tai tikriausiai pradėjau nebijoti kurti ne kažkam kitam, o sau, nebijoti padaryti per paprastai. Neturiu omeny, jog neeksperimentuoti,
bet galbūt, kaip sako: “Da vinci mokiniai iš pradžių daug kartų turėjo kopijuoti meistrų darbus, kol patys galėjo pradėti tapyti”. Tai galbūt aš jau praėjau tą etapą ir dabar galiu leisti kurti sau ir iš savęs.
Ar turi mėgstamiausią kūrinį/ kolekciją?
Emilė: Kol kas man šviežiausia ir yra mėgstamiausia. Tikriausiai bakalaurinė kolekcija, buvo pirmas kartas, kai kalbėjau apie tai, kas man rūpi ir buvau suprasta. Dėl to tai yra man labai svarbus ir artimas kūrinys.
Giedrė: Grįžtant prie Emilės, galiu pasakyti, jog nuo pat mažų dienų, ji turėjo savo braižą, tai nebuvo mano diktuotas stilius. Taip, pakankamai išlepus savo pasirinkimuose, per naktį prieš muzikinius koncertus buvo siuvamos suknelės. Idėjiškai, aš visą laiką tikrai paisau jos nuomonės, ji turėjo savo stilistiką, ir galbūt gerai, kad mūsų ji panaši.
Emilė: Man atrodo, kad tai yra labai natūralu, nes aš užaugau šituose namuose, ir yra daugybė skirtingų veiksnių, kurie formuoja žmogų: kur jis mokėsi, augo, kas jo draugai ir kas jo namai. Tai ir buvo vienas iš didelių dalykų, kuris formavo mano estetiką.
Giedrė: Emilė turi savą estetinį požiūrį, nors mes, aišku, turim daug sąsajų, tačiau jos stilistika kitokia. Kartais būna sunkiau susitarti, kartais lengviau, todėl daug šnekamės.
Ar galėtumėte plačiau papsakoti apie savo klaidas ir sėkmes?
Emilė: Mano visi praeiti metai atsako į visus šitus klausimus, nes pernai metais baigiau bakalauro studijas. Ir taip nestandartiškai nutiko, kad aš pusę bakalaurinio darbo metų, vysčiau temą, kurios nepanaudojau. Man buvo labai įdomu apie ją skaityti, domėtis, tačiau ji man nedavė jokio impulso kurti. Nesėkmė yra tada, kai tu į save krauni, bet po to negali su niekuo tuo pasidalinti. O sėkmė - atrasti iš to kažkokią išeitį. Būtent klaidos ir tapo mano bakalauro tema, aš jaučiausi paklydusi. Ir minėjau, kad mane įkvepia žodžiai, tai klydimai, su skirtingomis priesagomis ar priešdėliais turi labai daug skirtingų reikšmių, kurios šiek tiek varijuoja. Ir aš pastebėjau, kad klysti, tai galiu ir užklysti, ir atklysti beklysdama ir tai tapo mano ašimi. Iš tos situacijos, kurioje buvau, aš išsikapščiau per tai, per klaidas. Aš tiesiog leidau sau klysti. Manau, kad tai labai naudinga kiekvienam kūrėjui, toks kaip ir patarimas iš savo patirties - nebijoti klysti. Atrodo, jog bakalaurui turi sukurti kažką didingo, tai juk finalas. Manau, dažnai per rimtai žiūrime į kūrybą ir gyvenimą.
Giedrė: Bet ir tos klaidos atnešė daug geresnį rezultatą už pirminį eskizą. Aš buvau techninis darbuotojas ir tos klaidos, nuklydimas nuo pirminio eskizo, ką ji pasakojo, virto į modelio transformaciją.
Emilė: Apskritai gavosi labai geras psichologinis pratimas. Dažniausiai kai eigoje tau kažkas nepavyksta, esame linkę save teisti, susinervinti, jog nepavyksta padaryti taip, kaip turi būti. O savo situacijoje, turėjau išmokti vertinti tai labai pozityviai, nes tai buvo pagrindimas mano temai. Kiekvieną kartą, kai suklystame, tai juk nutinka netyčia, klaidų specialiai nedarome. Ir mūsų pirminė reakcija būna: “Aš taip stengiausi ir man nepavyko”. Tada aš save sustabdau, galvoju: “man nepavyko, čia dar vienas argumentas”, įsirašau į savo temą ir užsidedu varnelę.
Giedrė: Net ir mūsų darbe padarius klaidą, gauname kitokį rezultatą, bet tada suprantame, jog gavosi dar geriau negu sugalvojome. Ir iš nemigo naktų buvo tokių klaidų, kai rankovė buvo prisiūta į kelnę kažkur. Tada suprantame, jog tai irgi dizainas. Žauriai įdomu ir tokius atvejus mes pavertėm linksmu momentu, tiesiog “valio, klaida”. Pats darbas žiauriai smagus buvo dėl to kad nebuvo svarbus finalinis įvertinimo rezultatas. Kai tavęs nevertina, kai nebalsuoji pinigais ir tavęs nelaukia už tai atlygis, kai tau visiškai nesvarbu, ką tau parašys, buvo labai smagu.
Ar turite mėgstamiausią kūrybos proceso dalį?
Emilė: Manau labai priklauso nuo nuotaikos. Kartais labai sunku sėdėti prie vystomos temos, atrodo kažkas sustoja ir nesisuka, ir tada daug smagiau daryti kažką vizualaus ir apčiuopiamo. O kartais visai nesinori leistis į tą dirbtuvę ir krapštyti siūlų, kaip tik norisi sėdėti prie eskizų, analizuoti ir skaityti, skaityti, skaityti. Turbūt nuotaikos momentas.
Giedrė: Aš tai turiu. Aš labai džiaugiuosi, kai po pirmo primatavimo, matau, kad bus tikrai gerai. Nesvarbu, kiek metų dirbi šioje srityje, yra nemigos naktys, kad ir kokio svarbumo bebūtų asmuo, ar visai paprastas žmogus, bet tas pirmas primatavimas atneša tikrai didelį džiaugsmą. Nors ir žinai, jog dirbsi tikrai daug, vos ne mėnesį prie vienos suknelės, bet tikrai bus gerai. Tas laikas po pirmo primatavimo, mes atsikvepiam, apsikabinam su Emile, nes žinom, jog viskas bus gerai. Tai man yra didelis džiaugsmas. Aišku, taip pat kokią mes gaunam grąžą ir padėką po to. Nu tikrai smagus momentas, dėl to ir dirbam. Visi turbūt nori tą grąžą gauti tos šypsenos ar padėkos forma, kad ir kokios svarbos žmogus bebūtų. Ir čia ne tik dizaine, bet ir gyvenime.
Kokių turite patarimų norintiems kurti?
Giedrė: Pasiruošti labai daug dirbti.
Emilė: Man atrodo, kad šitas patarimas gali ir labai stabdyti, “pasiruoškite labai daug dirbti”, atrodo, jog labai daug įsipareigoji. Kūryba neprivalo būti labai didelė, gali būti kažkas labai mažo, svarbiausia kurti. Nesusidaryti sau per daug lūkesčių, imi ir darai. Giedrė: Bet vis tiek, kūryba tai amatas, kuriam vien fantazijos neužtenka, tu tiesiog turi daryti. Bet tu tai įvardini, kaip darbą, man tai nėra darbas, man jis tiesiog patinka.
Yra žmonių, kurie mėgsta dirbti, yra žmonių, kurie mėgsta svajoti.
Emilė: Taip, bet kartais gal atrodo, kad per daug spaudimo sau sukelia. Jeigu aš pradėsiu kurti, tai turiu kažką labai didingo nuveikti. Pavyzdžiui, jeigu žmogus nesiekia savo kūrybos paversti profesija, tai gali ir kurti visiškai mažus dalykus.
Giedrė: Taip, bet žiūrint kokius sau lūkesčius pasidarai. Turim šiandien dienai rytojaus dienos lūkesčius, dėl to, kad gyvename tokį tarpsnį, ką gyvena visas pasaulis. Ir mes nekuriam dešimties metų planų, kas būdavo visiškai normalu tam laike prieš. Ir mes užsibrėžiam maksimaliai praskaidrinti dieną kitam, suteikti džiaugsmo ir meilės aplinkiniams ir su kuo mes atrandam ryšį. Tai tiesiog tokiu keliu einam, galbūt komerciškai nėra jis labai patrauklus, bet mes save taip realizuojam, mes save taip įprasminam šiam laikotarpiui. Mes apie dešimties, penkių metų ateities planus šiandien nešnekam, mes šnekam apie šiandien ir rytoj, kokia išauš diena ir ką mes darysim.