Gintaras Rėpšas
Jei galėtum išgerti kavos su bet kokiu žmogumi, ką pasirinktum?
Ką gyvenime norėčiau sutikti… Reikia prisiminti visus idealus. Norėtųsi nesusigadinti įspūdžio - dažnai apie savo idealą geriau visko nežinoti, nes tai, ką sužinosi, gali ir nepatikti. Turbūt norėčiau išgerti kavos su Michelle Obama, su ja būtų labai įdomu pasikalbėti. Ir jos stilius man labai patinka. O, mada - Gaga! Norėčiau susikeist su ja puodeliais - gauti dovanų tą, ant kurio palikta jos lūpdažio žymė.
Kada pradėjai kurti ir kodėl?
Galimai mano atsakymas nuskambės kaip klišė, tačiau noras kurti drabužių dizainą mezgėsi jau nuo vaikystės. Nebandžiau sukurti kažką išskirtinio, tiesiog jutau poreikį kūrybai. Mėgau stebėti, kaip žmonės apsirengę. Pats paauglystėje daug dėmesio skyriau drabužių derinimui.
Mano močiutė turėjo seną siuvimo mašiną, gal vis dar turi, bet, tikriausiai, po mano siuvimų jau nebeveikiančią. Vėliau, prisimenu, gavau Kalėdų progą buitinę siuvimo mašiną. Ilgą laiką ji tiesiog gulėjo dėžėje iki laiko, kai paauglystėje atradau savo įkvėpimą - aukštosios mados video. Mane "užkabino" Chanel, Dior, Raf Simons atsirado noras kurti ir siūti. Prisimenu, kaip mokyklos laikais bandydavau sau pasisiūti nekasdieninius, neįprastus drabužius. Nežinau, kodėl man atrodydavo, jog viską turi sugalvoti ir išmąstyti pats. Lekalus gamindavau perdarydamas savo rūbus, nors galėjau nusipirkti Burda žurnalą su reikiamais lekalais. Tik pirmame kurse sužinojau, jog drabužio priekis ir nugara yra dvi skirtingos detalės. Būtent per savo patirtį ir teko mokytis, kas iš tikrųjų buvo visai smagu.
Dar mokykloje, kai buvau aktyvus gimnazistas ir tikrai neblogas mokinys, galvojau apie teisės ar medicinos studijas, čia gal buvo tėvų įtaka. Atrodo, jog gerai galėjau save įsivaizduoti teismo medicinos srityje, mėgau žiūrėti tokius serialus kaip "CSI: Miami". Tuomet pajutau norą gyventi įdomiai, kūrybiškai, supratau, jog reikia rinktis visai kitokią (atsitiktinę) studijų kryptį. Dvyliktoje klasėje sumaniau stoti į mados dizainą, tai man tikrai sekėsi: įstojau pirmu numeriu, savo grupėje irgi buvau pirmas sąraše. Pasibaigus mokslams atsirado ir asmeninė studija, nes noras kurti niekur nedingo. Iki dabar viskas vystymosi procese, bet juk tai ir yra kūryba. Tai buvo tarsi paskutinio momento sprendimas, bet, pažvelgus atgal, visada buvęs su manimi. Kurdavau drabužius spektakliams, šimtadieniams. Mėgau tokius pasirodymus, man patiko persirengti, pačiam pasisiūti rūbus renginiams.
Kokia buvo kūrybos pradžia? Ar buvo sunkumų?
Sunkumų buvo. Kartais suabejoju dėl savo pasirinkimų, net baigęs pirmąjį kursą kolegijoje, klausiau savęs: “Ar tikrai noriu čia būti?”. Regis, viskas buvo gerai: mokslai sekėsi, užduotis atlikdavau laiku, viskas daugmaž pavykdavo, „nemerdėjau” kaip kiti studentai. Tikriausiai man padėjo mano požiūris - nekreipti dėmesio į įvertinimus, daryti tiek, kiek reikia ir norisi man pačiam. Net ir visus sunkumus, nemalonias užduotis ar veiklas stengiausi paversti sau įdomiomis ir maloniomis, nes gyvenime tikrai atsiras darbų, kurių nesinorės daryti. Būtent per tokias veiklas galima labai daug ko išmokti, jos tau neleidžia užsibūti savo komforto burbule, priverčia judėti pirmyn ir tobulėti.
Kūryba nėra mano darbas visu etatu, dėl to sunkumų yra tikrai daug. Kūrėjo darbas - dirbti individualiai - yra tikrai nelengvas. Pasitaiko ir palūžimo momentų, kai norisi viską mesti ir nieko nebekurti. Tačiau esu optimistas, su visais sunkumais gyvenime susitvarkiau ir iš visų “duobių” išlipau, tad žinau, kad viskas bus gerai, nors iš duobių dar teks "pakopinėti".
Kaip apibūdintum savo brand'ą?
Brand’as - asmeniškas reikalas, jis atspindi tave kaip žmogų, per jį save reprezentuoji. Mano kūryboje nemažai queer stilistikos, visais studijų metais tuo domėjausi ir mano baigiamasis darbas buvo apie androgynous, vyrų ir moterų bruožų turėjimą, apie vyriško ir moteriško garderobo maišymą, mano kūryboje tai ir galima matyti. Aš pats nenutolstu nuo savo kūrybos, nešioju daug savo kurtų drabužių, nedarau to priverstinai, man patinka, ką aš kuriu. Mano brand’as yra laisvas, drąsus, nekreipiantis dėmesio į sociumo normas, jis gyvena sau patogų, gerą gyvenimą ir džiaugiasi. Sakiau, kad reikia kurti su daugiau spalvų, paskutiniame paskutinė kolekcija irgi turėjo būti šviesi, bet dabar beveik viskas vėl juoda, supratau, kad reikia kažką daryti su tais juodais siūlais, nes jau ne pirmus metus viskas nublanksta ir užtamsėja.
Kas tave įkvepia kurti? Kaip iš idėjos atsiranda dizainas?
Neturiu mūzos ar tiesioginio šaltinio, kuris man visada suteiktų įkvėpimo, bet labai mėgstu kurti remdamasis literatūra. Mano mokslų baigiamasis darbas buvo apie Liudą Vasarį iš romano „Altorių šešėly“, man labai patinka skaityti siužetą ir jo detales, bandau įsivaizduoti galvoje simbolius ir kaip tai galėtų "sugulti" į kostiumų dizainą. Šits būdas pasitvirtino jau ne vieną kartą: paskutinė mūsų su Rūta kurta kolekcija taip pat yra lietuvių liaudies pasakos motyvais - apie Jūratę ir Kastytį. Tai yra labai vaizdūs dalykai ir man patinka "užsikabinti" už literatūros. Gali būti, jog čia veikia savisauga, nereikia daug "plavinėti" po mąstymo srautą, gali "užsikabinti" už kažko, kas yra jau tiksliai aprašyta ir įteigti sau, kad taip ir turi būti, (nes taip yra parašyta.) Kai dirbu prie spektaklių, skaitau scenarijų, skaitau veikėjų aprašymus, stengiuosi, kad kostiumas visa tai "ištransliuotų".
Kaip nuo pradžios pasikeitė estetika ir drabužių dizainas?
Manau, kad jie dar kinta. Esu labai jaunas kūrėjas ir savo braižo vis dar ieškau, jis nuolat kinta ir ne visada galiu jį įvardyti. Pradžioje man patiko harmonija, patiko žiūrėti aukštosios mados šou, matyti klasikinio stiliaus rūbus, kur viskas atrodo labai švaru. Tačiau su metais viskas kinta, pradėjau domėtis Vivienne Westwood, Alexander McQueen, mano kūryboje atsirado grunge’as (roko muzikos apranos stilius, kuriam būdingas komfortas, abejingumas estetikai). Ir ta juoda spalva įgauna kitokį atspalvį, rūbas iš klasikinio tampa “punk” stiliaus. Mėgstu ir klubo kultūrą, visgi kuriu jauniems žmonėms, visada bandau isivaizduoti, kur žmogus eis su mano rūbu, kaip atrodys minioje, duok Dieve, kažkuo galės išsiskirt iš kitų.
Ar turi kūrinių, kurie tau artimiausi?
Žinoma, prisirišu prie tam tikrų dizainų, bet, manau, jei po tiek laiko sugebu pasidžiaugt kažkuriais savo darbais, turėsiu ir ateity kuo džiaugtis. Mėgstu dalintis savo darbais. Smagu, kai pasiūlo sudalyvaut fotosesijoje, filmavime ar net kai žmonės individualiai išsinuomoja drabužius šventėms. Smagu savo kūrybą matyti ne spintoje, kitaip - kam ji?
Ar yra tokių kūrinių, kurių nerodytum viešai?
Tikrai taip. Mėgstu kurti drabužius lyg eksperimentą. Viena iš mano kūrybos proceso dalių yra bandomosios versijos, prototipo kūrimas. Savaime suprantama, jog būna ir nepavykusių bandymų, kurie neišvysta šviesos ir keliauja į konteinerius. Aišku, stengiamės būti tvarūs, daug ką atiduodame perdirbti, prikelti antram gyvenimui. Bet yra dalykų, kuriems nelemta užgimti, yra ir tokių, kurie su laiku ima draskyti akis.
Kaip save apibūdintum?
Suprantama, jog save apibūdinti yra tikrai sunkiau nei kitą žmogų, bet manau, jog esu pozityvi asmenybė, net sunkiomis akimirkomis stengiuosi nepamesti optimizmo. Taip pat esu emocionalus, stipriai išgyvenu, tačiau visuomet stengiuosi rasti išeitį ar teigiamą dalyko pusę, prisiminti, jog viskas galiausiai kažkaip išsisprendžia. Esu gana įvairialypė asmenybė: kartais esu labai veiklus, o kartais patinka nieko neveikti.
Ka veiktum, jei nebūtum dizaineris? Ar esi galvojęs apie kokią kitą meno šaką?
Net jei ir nebūčiau įstojęs, nežinau, ar dabar būčiau teisininku ar antstolio padėjėju. Turbūt jeigu nebūčiau dizaineriu, būčiau dainininku. Nežinau, ar turiu tinkamą balsą, bet dainuodavau mokyklos ansamblyje, net porą kartų esame buvę dainų dainelės laureatai. Žinoma, juokauju, greičiausiai veikčiau ką nors netradicinio - “nenormalaus, nepriimtino”. Kuo būčiau? Sunku pasakyti… Manau, jei kažkada sugalvočiau užsiimti menu, rinkčiausi skulptūrą, - būtų savotiška meditacija. Nors … tai labiau liktų kaip hobis. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie interjero dizainą. Vis tik, manau, kostiumų dizainas yra labai plati niša, kur gali save pozicionuoti labai skirtingose segmentuose, pavyzdžiui, kurti sceninius kostiumus ir t.t. Tai yra tikrai be galo įdomi sritis, pavyzdžiui, sukurti rūbus ugniagesiams ar, pabodus siūti paprastus džemperius, yra nesibaigiančios technologijos, turime 3D, spausdintuvus, celiuliozinę odą. Yra begalė įvairių būdų sukurti drabužį. Manau, kad drabužių dizaino neteks mesti dėl kokių nors išskaičiavimų, bent jau norėčiau, kad netektų.
Ar yra dizaino sprendimų, kurių nekartotum?
Esu dirbęs eksperimentinio skyriaus siuvėju, ten daug sportinių rūbų. Dirbti su trikotažu ir tinkleliais man yra sunku, šios patirties nenorėčiau kartoti, tad galbūt athleisure, sporto ir laisvalaikio, stilius yra ne man. Man labiau patinka dirbti su austinėmis ar kostiuminėmis medžiagomis.
Ar yra kažkas, ką norėtum išbandyti?
Tikrai taip, esu žingeidus, nuolat noriu sukurti kažką naujo, nes su kiekvienu projektu norisi viską padaryti geriau, o tai dažniausiai reiškia inovacijas. Konkrečiai gal nieko neįvardinsiu, nes visose
srityse galima tobulėti - konstravime norėčiau išmokti konstruot su programomis, ne rankiniu būdu. Rankinis modeliavimas ir konstravimas man atrodo svarbus, patinka rankom viską išlipdyti, bet mes turim tokias technologijas kaip 3D skeneriai - tokios ir panašios naujovės atrodo daug žadančios ir norėčiau kada nors jas pritaikyti savo kūrybos procese.
Ar nuo pradinės vizijos kūrinys dažnai skiriasi?
Tai yra visiška tiesa. Dažnai galvoji, kad bus Mona Lisa, o gaunasi stickman’as. Tokių atvejų pasitaiko tikrai daug, tačiau dėl to nepykstu, nes nepasakyčiau, kad galvoje jau būnu nusibraižęs galutinį vaizdą. Turiu idėją, concept’ą, tačiau tai retai būna konkretus vaizdinys. Procese esu linkęs keisti dalykus, jei randu kažką geriau už pradinę viziją, keičiu. Keičiu koloritą, medžiagą, faktūrą, viską įmanoma pakeisti procese norint išgauti geresnį rezultatą.
Ar turi mėgstamiausią kūrybos proceso dalį?
Man patinka idėjos vystymo procesas, kai jau įgauni kūrybinį pagreitį. Esu jaunas, kartais būna sunku prisiversti kažką daryti ar per save perlipti, nepasivargint ieškoti kažko geriau. Džiaugiuosi, kai jau pradėjus vystyti gaminį ir jį siūti, pamatau, kaip viskas gerai gaunasi. Kuriant kolekciją, sunkiausi būna pirmieji du modeliai, vėliau pradedi negailėti savo laiko ir nejausti nugaros skausmų. Pasinerti savotišką kūrybinį ritmą - nerealiai smagu. Tačiau dar smagiau yra matyti galutinį variantą ar nešiojamą savo kūrinį.
Prie ko dirbi šiuo metu?
Šiuo metu turiu du ryškesnius projektus, vienas iš jų kolekcija, kurią kuriame kartu su Rūta Tamošiūnaite. „Injekcijoje“ pristatėme tik 5 modelius ir supratome, kad mums šis projektas nėra pasibaigęs ir kad turime dar daug ką parodyti, todėl grįžome toliau dirbti prie idėjos. Kitas mano projektas šiuo metu yra pačiame įkarštyje, kuriu kostiumus spektakliui, kurį kaip baigiamąjį darbą pastatė mano draugė, ji pasiūlė prisijungti prie kostiumų kūrybinio proceso. Spoiler’is: pavasarį Vilniuje įvyks premjera.
Apie kolekciją su Rūta Tamošiūnaite - kaip gimė kolekcijos idėja?
Su Rūta kartu praleidžiame daug laiko, jau studijų metais pamatėme, kad derame kartu kūrybine prasme, turime panašų braižą, net baigiamiesiems darbams buvome nusižiūrėję beveik vienodus audinius. Pagalvojome, kad reikia sujungti pajėgas ir anų metų vasarą sugalvojome šį projektą. Norėjome kruizinės kolekcijos, galvojome, kad tai bus tokie drabužiai, su kuriais būtų galima išvažiuoti atostogauti, lengvi, plazdantys, lininiai, nes linas vasarą visuomet tendencingas. Pradinė idėja buvo šviesi, graži, o tada gimė idėja prie kolekcijos prijungti pasakas apie Palangos miestelį, nes Rūta iš Palangos, taip atsirado „Jūratė ir Kastytis“, „Eglė Žalčių karalienė“. O tuomet jau taip užsikabinome už žalčio motyvo, per vasarą kolekcijoje nebeliko nei vieno balto gaminio, viską permąstėme, keitėme, o rudenį kolekciją pristatėme „Mados Injekcijoje“. Su Rūta smagu dirbti, mes vienas kitą palaikom, matome, kada žmogus pavargęs, kada reikia duoti jam pailsėti, o kada - pastūmėti.
Ką patartum norintiems pradėti kurti?
Reikia išdrįsti mokytis, klausti, jei kažko nežinai, nesupranti. Svarbu išsikelti tokį siekį, kuris būtų iš vidaus, ką tu nori pasiekti. Jei kuri rūbus, nereiktų galvoti apie tai, kiek pinigų užsidirbsi, kad iškart būsi pakviestas į Vogue, gersi kavą su įžimybėmis. Kūryba yra apie patį žmogų, ir tik vedamas savo tikrojo siekio, gali leisti savo kūrybai papasakoti, kas esi iš tikrųjų, skleisti savo žinutę. Kuriant svarbu nepamesti savo įsitikinimų, išlikti savimi, tik tada galėsi laisvai kurti.